Virškinimo sutrikimai yra viena dažniausių priežasčių, dėl kurių žmonės kreipiasi į šeimos gydytojus ar gastroenterologus. Nors daugeliui šie negalavimai atrodo „nereikšmingi“, ilgainiui jie gali stipriai pabloginti savijautą, miego kokybę ir bendrą gyvenimo ritmą. Vienas dažniausių tokių sutrikimų – dispepsija, dar vadinama nevirškinimu. Apie tai plačiau pasakoja medicinos ir grožio klinikos BIOFIRST, esančios Kaune, gydytojas gastroenterologas Robertas Bundura.
Kas iš tiesų yra dispepsija?
Dispepsija – tai ne viena konkreti liga, o simptomų visuma, susijusi su viršutinės virškinamojo trakto dalies funkcijos sutrikimais. Žmonės ją dažniausiai apibūdina kaip „sustojusį skrandį“ ar sunkumo jausmą.
„Tipiški dispepsijos simptomai – viršutinės pilvo dalies skausmas ar diskomfortas, sunkumo jausmas pavalgius, ankstyvas sotumas, pilvo pūtimas, raugėjimas, pykinimas ar deginimo pojūtis po krūtinkauliu“, sako gydytojas R. Bundura.
Šie pojūčiai dažniausiai sustiprėja po valgio ir gali pasireikšti tiek epizodiškai, tiek tapti nuolatiniais. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip nedidelis „nepatogumas“, ilgainiui simptomai pradeda riboti kasdienę veiklą ir keisti mitybos įpročius.
Nuo mitybos klaidų iki ligų: kas sukelia dispepsiją?
Anot gydytojo gastroenterologo dispepsijos priežasčių spektras labai platus. Vienais atvejais simptomus sukelia paprasti, kasdieniai įpročiai, kitais – rimtesnės virškinamojo trakto ligos. Dažnai tai būna kelių veiksnių derinys, todėl nemalonūs pojūčiai gali atsirasti net ir žmonėms, kurie iki tol neturėjo jokių virškinimo problemų.
Dažniausiai diskomfortą išprovokuoja nereguliarus valgymas, ilgos pertraukos tarp valgių ar persivalgymas. Skrandžiui sunkiau susitvarkyti ir tada, kai racione gausu riebaus, aštraus ar sunkiai virškinamo maisto, taip pat vartojama per daug kavos, alkoholio ar gazuotų gėrimų. Prie simptomų prisideda ir valgymas paskubomis, vėlyvos vakarienės, nuolatinis stresas ar miego trūkumas. Tokie įpročiai trikdo skrandžio darbą, keičia rūgšties sekreciją, lėtina virškinimo procesus ir sukelia pilnumo ar deginimo pojūtį.
„Tačiau dispepsija gali būti susijusi ir su konkrečiomis ligomis: skrandžio ar dvylikapirštės žarnos uždegimu, opalige, gastroezofaginio refliukso liga, tulžies pūslės ar kasos sutrikimais. Viena dažniausių priežasčių yra Helicobacter pylori bakterija, kuri pažeidžia skrandžio gleivinę ir gali sukelti gastritą ar opaligę. Tokiais atvejais dispepsijos simptomai dažniausiai būna ilgalaikiai ir pasikartojantys“, įžvalgomis dalijasi gydytojas gastroenterologas Bundura.
Svarbų vaidmenį atlieka ir vartojami vaistai. Ypač dažnai skrandžio gleivinę dirgina nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, kurie ilgainiui gali sukelti skausmą, deginimą ar net gleivinės pažeidimus. Panašų poveikį gali turėti ir kai kurie kiti medikamentai, todėl atsiradus virškinimo sutrikimams visada svarbu įvertinti vartojamų vaistų sąrašą ir, jei reikia, pasitarti su gydytoju.
Remiantis gydytojo gastroenterologo klinikine patirtimi, kai kuriems pacientams, nors ir atlikus tyrimus, aiški priežastis nėra nustatoma. Tokiu atveju diagnozuojama funkcinė dispepsija, kuri gali būti susijusi su padidėjusiu skrandžio jautrumu, sutrikusia jo motorika ar psichoemociniais veiksniais. Tai rodo, kad virškinimo sistemos veikla yra glaudžiai susijusi su gyvenimo būdu ir bendra savijauta.
Funkcinė ar organinė dispepsija?
Kad būtų aiškiau, mediciniškai dispepsija skirstoma į funkcinę ir organinę. R. Bunduros teigimu, funkcinė dispepsija diagnozuojama tuomet, kai žmogus jaučia būdingus simptomus, tačiau atlikus tyrimus nerandama aiškios struktūrinės priežasties. Kitaip tariant, virškinimo sistema veikia „netaisyklingai“, nors anatomiškai atrodo sveika.
Taip pat pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama vadinamajai žarnyno–smegenų ašiai. Tai sudėtingas ryšys tarp centrinės nervų sistemos ir virškinamojo trakto.
Stresas, nerimas ar ilgalaikė emocinė įtampa gali keisti skrandžio motoriką, rūgšties sekreciją ir skausmo suvokimą. Dėl to net ir nedideli dirgikliai gali būti jaučiami kaip stiprus diskomfortas. Neatsitiktinai dispepsija dažniau vargina žmones, gyvenančius intensyviu tempu, patiriančius nuolatinį psichologinį krūvį ar miego trūkumą.
Tuo tarpu organinė dispepsija susijusi su konkrečiomis ligomis: uždegimu, opomis, navikais ar kitais pakitimais. Skirtumas tarp šių būklių dažnai paaiškėja tik atlikus išsamius tyrimus, todėl užsitęsę ar stiprėjantys simptomai neturėtų būti ignoruojami“, aiškina gastroenterologas R. Bundura.
Kada simptomai tampa pavojingi?
Nors daugeliu atvejų dispepsija nėra pavojinga ir dažnai susijusi su gyvenimo būdu ar laikinais virškinimo sutrikimais, yra tam tikrų požymių, kurie laikomi vadinamaisiais „raudonaisiais signalais“. Jie gali rodyti rimtesnes virškinamojo trakto ligas, todėl jų ignoruoti nereikėtų.
„Prie tokių simptomų priskiriamas nepaaiškinamas svorio kritimas, nuolatinis ar dažnai pasikartojantis vėmimas, kraujavimas iš virškinamojo trakto, juodos ar tamsios, deguto spalvos išmatos, rijimo sutrikimai, mažakraujystė, taip pat stiprūs ar palaipsniui didėjantys skausmai viršutinėje pilvo dalyje. Nerimą turėtų kelti ir tai, jei simptomai atsiranda vyresniame amžiuje ar greitai progresuoja“, įspėja gastroenterologas Bundura, teikiantis gastroenterologo konsultacijas BIOFIRST klinikoje Kaune.
Tokiais atvejais būtina kuo greičiau kreiptis į gydytoją ir atlikti reikiamus tyrimus. Šie požymiai gali signalizuoti apie opaligę, stiprų uždegimą ar net onkologines ligas, todėl laiku atlikta diagnostika leidžia greičiau nustatyti priežastį ir pradėti gydymą.
Kaip nustatoma dispepsijos priežastis?
Dispepsijos diagnostika visada parenkama individualiai, atsižvelgiant į simptomų pobūdį, jų trukmę, paciento amžių ir bendrą sveikatos būklę. Esant lengviems ir trumpalaikiams nusiskundimams, dažniausiai pradedama nuo paprastesnių, neinvazinių tyrimų.
Pirmiausia gali būti atliekami kraujo tyrimai, padedantys įvertinti bendrą organizmo būklę (galimus uždegimo ar mažakraujystės požymius).
Taip pat gydytojo Roberto Bunduros teigimu, labai svarbi diagnostikos dalis yra Helicobacter pylori nustatymas. Tam dažnai taikomas ureazės kvėpavimo testas, leidžiantis nustatyti aktyvią šios bakterijos infekciją. Lygiagrečiai gali būti atliekami ir išmatų tyrimai.
Dar vienas svarbus diagnostikos metodas – pilvo organų echoskopija. Šis tyrimas leidžia įvertinti kepenis, tulžies pūslę, kasą ir kitus pilvo organus bei atmesti kitas galimas simptomų priežastis.
Jei dispepsijos simptomai užsitęsia, stiprėja ar atsiranda vadinamųjų „pavojaus signalų“, rekomenduojama gastroskopija. Šio tyrimo metu tiesiogiai apžiūrima stemplės, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinė, o prireikus paimami audinių mėginiai (biopsija) išsamesniam ištyrimui.
Gydymas: nuo įpročių keitimo iki vaistų
Dispepsijos gydymas visada prasideda nuo gyvenimo būdo ir mitybos korekcijų. Pacientams rekomenduojama valgyti reguliariai, mažesnėmis porcijomis, vengti riebaus, aštraus ar labai saldaus maisto, riboti kavą, alkoholį ir gazuotus gėrimus. Taip pat svarbu neskubėti valgant, nevalgyti prieš pat miegą, palaikyti sveiką kūno svorį, pakankamai judėti ir mažinti stresą.
„Jei šių priemonių nepakanka, skiriamas medikamentinis gydymas. Dažniausiai naudojami rūgštingumą mažinantys vaistai, kurie palengvina rėmenį ir skausmą. Esant pilvo pūtimui ar lėtesniam skrandžio išsituštinimui, gali būti skiriami prokinetikai (vaistai, gerinantys virškinamojo trakto judrumą), o kai kuriais atvejais – virškinimo fermentai“, medicinine praktika dalijasi gydytojas gastroenterologas.
Nustačius Helicobacter pylori infekciją, dažnai taikomas kelių vaistų derinys, skirtas bakterijai sunaikinti. Toks gydymas dažnai leidžia ne tik sumažinti simptomus, bet ir apsaugoti nuo rimtesnių skrandžio ligų ateityje.
Funkcinės dispepsijos atveju svarbų vaidmenį gali atlikti ir psichologiniai veiksniai, todėl naudingi streso valdymo metodai, miego režimo korekcija ar psichologinė pagalba.
Kaip išvengti dispepsijos pasikartojimo?
Prevencija remiasi paprastais, bet nuosekliais kasdieniais įpročiais. Reguliarus valgymas, subalansuota mityba, pakankamas skysčių vartojimas, kokybiškas miegas ir streso mažinimas – tai pagrindiniai veiksniai, padedantys išlaikyti virškinimo sistemos pusiausvyrą.
Taip pat svarbu atsisakyti rūkymo, riboti alkoholį ir įsiklausyti į savo organizmo signalus. Ilgalaikėje perspektyvoje būtent šie pasirinkimai dažniausiai lemia, ar dispepsija taps nuolatiniu palydovu, ar tik retu, lengvai suvaldomu epizodu.
Ilgai ignoruojamas diskomfortas, skausmas ar deginimas gali slėpti rimtesnes virškinamojo trakto ligas. Jei virškinimo sutrikimai kartojasi ar nepraeina keičiant įpročius, vertėtų neatidėlioti vizito pas gydytoją – ankstyvas dėmesys savo sveikatai dažnai padeda išvengti sudėtingų gastroenterologinių problemų ateityje.
spausdinti
Komentuoti